Sutrypti metai

Vytautas Bačius (g. 1932 m. Ukmergės r.) per savo tuometinės paauglystės prizmę savo tik ką parašytame romane „Sutrypti metai“ žvelgia į 1948–1958 metus, į tų laikų Lietuvos gyvenimą, žmonių lūkesčius, jaunimo romantines kovų svajones ir jų, pagal sugebėjimą, antisovietinę veiklą. Tai apibendrinta visa Lietuva mažoje Paužuolių vietovėje, su visos Lietuvos jaunuolių prototipais: Lapkų Mindaugais, Tutkais, Koverais, Valėmis ir kitais, pagal savo išgales, jaunalietuviškai kovojusiais už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Visiems jiems buvo lemta gyventi to meto Lietuvoje, kovoti su kolchozų priverstiniu kurpimu, sabotuoti komunistų utopijas, priešintis okupantų ir Tėvynės išdavikų piktiems kėslams, melui, žmonių taikstymuisi su blogiu, tikint ateisiančia Laisve ir Lietuvos Nepriklausomybe, suktis mėsmalėje ir išlikti arba žūti tyrais, skaisčiais savo bręstančiais kūnais ir siela laisvės kovotojais.
V. Bačiaus herojai laviravo ties prarajos kraštu, laikydami pusiausvyrą, stengėsi nesužeisti savo dvasios ir, jei reikėjo kristi, – krito, žuvo kūnu, bet ne dvasia. Liko skaistūs, teisingi, nenusižeminę ir nepraradę savo „Aš“, likę ištikimi savo idealams, svajonėms ir Lietuvai – amžini kovotojai už Laisvę.
Pakliuvę sovietiniams budeliams į rankas, jie nepasimetė, tęsė kovą toliau. Paliegę, alkani, tik tvirtos valios dėka išgyveno, ir laisvės priešaušryje išėjo su aukštai pakelta dvasia, kaip šventieji kankiniai, kaip Lietuvos didvyriai, kaip dievai, į kuriuos tarsi galima melstis, prašant sau ir Lietuvai malonių.
Kas šiuos, anų laikų didvyrius įvertins, nušvies jų kovas, pasiaukojimą, kančias, artimųjų netektis ir skausmus, kas nubrauks ašaras, sušildys nukankintus jų kūnus, kas užmerks jų akis, visą laiką tematančias Lietuvos laisvę, rankas, nesuspėjusias pasiekti „Laimės žiburio“... Kas?!
Iš tikrųjų, tai pabandė atlikti Vytautas Bačius, mano kraštietis, savo istoriniame romane, – Lietuvos Laisvės kovų etapo epopėjoje. Visi jo teigiami herojai nepikti, pilni žmogiškumo ir net dieviškosios meilės. Jie tarsi skruzdėlytės kiekvieną savo polėkį neša ant tėvynės aukuro ir kasdien aukoja save vardan kitų, Lietuvos, pasaulio, Dievo ir kviečia kovoti už Laisvę kasdien, nes ši kova dar nebaigta ir gal nebus baigta niekada.